VIENO BOKALO ISTORIJA:

Sausas alus – ne sausam įstatymui

Būtent. Nes karantinas – tai ne sausas įstatymas. Bet alus sausas. Rimtai. Ir tai – didžiausias jo išskirtinumas.

Tuoj. Apie viską iš eilės. Sykiu visi suprantam, kokia subinė pasaulį ištiko, ir kokia šikna ištiko mūsų barus, restoranus, viešbučius, gėlių kioskus ir bet kokį gero skonio VIEŠĄ gyvenimą, tai supraskim ir tai: where the excrement hits the ventilation system, ten atsiranda daug vietos pozityvui. PRIVALO atsirasti. Nes antraip ir humoro jausmą pradanginti galima. O tada jau, laikyk, pimpalo dainos su visam…

Tai ką aš ir sakau: puiki proga namuose šio-bei-to įdomesnio paragauti, paletę spalvomis atšviežinti.

 

JEVER PILSENER

4,9% ABV

 

Šalis/kraštas: Vokietija, Fryzija (Fryzlandija?), Žemutinė Saksonija

Stilius: Pilsener

Darykla: Friesisches Brauhaus

 

 

Ko gero, šiek tiek simptomatiška, karantinuojant Nidoje, žiūrėti pro langą į tingiai pavasarėjančią Didžiąją Kopą, ir gurkšnoti alų, atvykusį iš vokiškosios “beveik nidos” – Jėverio miestelio pačioje Šiaurės jūros pakrantėje. Alutis JEVER – senas pažįstamas, su kuriuo vieną karštą vasarą ir buvo susidraugauta čia, Nidoje, dar aname amžiuje, kruvinoje laukinio kapitalizmo aušroje… Ei, buvo net pilstomo!

Ir nuo to laiko šis nuostabiai SAUSAS alus man visada įskelia draugišką šypseną. Tas jo ”sausumas” prasideda jau nuo aromato – kaip tikras, geras senųjų laikų “Žigulinis”. Gal čia anoks komplimentas, bet sentimentalią vertę turi. Skonis tiesus-šviesus, strėlės taiklumo. Labai jaučiasi Fryzijos pajūrio vandens ypatingumas. Burnoje apynių kartumas įspūdingas, bet visai kitoks nei, tarkim, IPA/APA stiliaus ar mano taip mėgstamo PILSNER URQUELL (apie pastarąjį – kada kitą kartą ir daug).

Tai štai “anais” laikais tas firminis JEVER’io “sausumas” ir kartumas buvo visiška juoda avis (ornitologiškai: balta varna) Lietuvos alaus pievose. Šiais, jau post-IPA laikais tas kartumas nei stebina, nei anaiptol šiurpina. Vien džiugina: savo švarumu ir puikiu išbaigtumu. Bet tada… Pamenu, kaip tuomsyk vasaros pabaigoje grįžęs iš Nidos į gimtąjį Kauną, nusivedžiau savo senelį Edvardą, DIDĮ alaus gerbėją, į vieną vietą, kur taip pat buvo pilstomas (!) JEVER’is – už brangiai. Senelis paragavo, Paragavo, PARAGAVO, ir sako: tai velniškai geras alus, Kristupai, bet mes čia tokiam skoniui dar nepasiruošę, reikės laiko…

Amen. Gaila, kad jis nesulaukė – dabar būtų kaip mažas vaikas atrakcionų parke.

JEVER’io poskonis ilgas, karčiai-salsvokas, su ryškia miežių salyklo atžyma. Ir… SAUSAS. Dugninė fermentacija (lager) vykdoma įspūdingas 90 dienų. Tai kaip jau įprasta: jei alus buvo daromas neskubant, siūlau ir mėgautis juo neskubant. Karantinas tuo ir gerai – kur čia šūdą priskubėsi.

Kaip daugelis ryškiau karstelėjusių alų, šis irgi puikiai tinka prie aštresnio maisto, bet dar labai siūlyčiau jį prie silkutės ar, pvz., su: marinuotų kilkių filiukais, papuoštais plonyčiais šviežių raudonų svogūnų “siūleliais”, geru alyvuogių aliejumi, keliais “taškeliais” pomidorų pastos (NE sumauto “kečupo”!) ir šviežių petražolių bei juodųjų pipirų pabarstukais (mano šios dienos brunch’as, prieš sėdant rašyti, jeigu ką). Das ist über-lecker!

 

Ragavau: Nidoje, namie, karantine. (Pirkau: RIMI Vilniuje)

Antrą bokalą užsisakyčiau vėl: iš karto. Trečią – po kokių 15 min. pauzės, kad truputėlį pailsėtų skonio receptoriai.