Jeigu dėl man sunkiai suprantamų priežasčių jums tikrai norisi žinoti, tai tebūnie: čia kažkiek apie mane. Ir dabar jau kentėkit 🙂
(Kai kas gal skambės neįtikinamai, kai kas gal “pasikėlusiai” – man nusišvilpt. Gyvenu savo, ne svetimą gyvenimą. Kaip gaunasi, taip.)
Nebūtinai eilės tvarka, here goes:
Gimiau (1976 m.) ir laimingai augau Kaune. Tarp Miesto sodo ir Žaliakalnio. Esu 3-ios kartos. Manyčiau, kad tikras. Mėgstu sakyti, kad kaunietis tai kaip Mossad’o agentas: vieną kartą – jau visam gyvenimui. Nes kaunietis – ne geopolio apibrėžimas. Tai dvasios būsena.
Reziduoju Vilniuje, gyvenu pasaulyje. Ypač Europoje. Daug keliauju. Nes be kelionių negaliu. Laisvai kalbu, rašau ir skaitau 4-iomis kalbomis, galiu koketiškai pasimaivyti dar 3-jomis. Maistas, kaip daugeliui su tuo tiesiogiai susijusių, nuo pat vaikystės kelia didžiulį džiaugsmą ir žavesį: daug teberagauju, lyginu, klausinėju, skaitau ir kitaip kišu nosį, kur nebūtinai priklauso. Po to bandau įgyvendinti. Kartais pavyksta. Stengiuosi daug mokytis. Nuolat. Iš geriausių. Ir dabar jau iš – smagu, kad vis dažniau – už save jaunesnių…
Nebaigiau (tokios mylimos) Kauno J. Jablonskio (tuomet) vidurinės. Paliko antriems metams 10-oje klasėje (už ką, iki šiol nesuprantu…). Žinoma, išėjau. Bet ant kelių nesiklaupiau, niekam nieko nečiulpiau ir kitaip nedžiuginau.
Nuo 15-os užsidirbu duoną pats.
Per ikišiolinį gyvenimą, labai skirtingais periodais, buvau sumautas “laidų vedėjas” 11-oje lietuviškų radijo stočių (tarp jų M-1, LIETUS ir RADIOCENTRAS, mūsų nuosavą paaugliškai piratinę 4WD įskaičiuojant), bei 3-jose televizijose. Dar vienoje didelėje TV buvau kažkoks, kaip tada man ir jiems atrodė, muzikinių laidų prodiuseris ir režisierius. Nu.
Nelegaliai pasilikau Londone 19-os. Gyvenau gatvėje po tiltu 8 dienas. Ploviau mašinas, valiau langus. Po to 2 metus dirbau anglikonų bažnyčioje St. DUNSTAN’s-IN-THE-WEST (on Fleet Sreet) savotišku “zakristijonu” (anglai vadina “verger”) – šiuo nuoširdžiai ir rimtai didžiuojuosi.
Dar Londone dirbau įvairiuose pub’uose ir baruose – supraskim, kad Lietuvai iki EU tuomet net kelio nesimatė. Darbo pokalbiuose kiaulės akis įsidėjęs sakydavau, kad esu “iš Olandijos, o ID pavogė”. Kažkodėl patikėdavo.
Dar Londone dirbau buhalterinės kontoros, dirbančios vien su kilmingo kraujo šeimomis, klerku. Čia, kaip ir bažnyčioje, apsiėjau be melagysčių.
Beveik pusmetį tryniausi Paryžiuje, kur buvau nepriklausomo reklamos specialisto asmeninis padėjėjas (toks a la “ūkvedys”). Mano bosas, tikrų tikriausias bon vivant’as,
beveik kasdien puotaudavo su rusų grafaitėmis (ir mieste, ir namuose – puikus kulinaras!), pažindino mane su Paryžiaus restoranais ir Prancūzijos vynais, bei visaip kalė į galvą geras ir ne visai padorias hedonizmo manieras. Tiek nuostabaus laisvo laiko, už kurį man dar ir pinigus mokėjo, nebuvau turėjęs. Happy days! Į Paryžių nuolat grįžinėjau, ir tebegrįžtu. Jau su šeima.
ŠITAS VERTAS ATSKIRO PAMINĖJIMO (todėl geriausia praleisti):
… o dar Londone dirbau su muzikinių mega-šou mega-prodiuseriais TRIBUTE MANAGEMENT Ltd., Vyr. Prodiuserio asmeniniu asistentu (skaityk: jauniausiu Ponas Niekas). Valgiau ir gėriau su David Bowie, Robert Palmer, Rod Stewart (daug, bet per mažai – fenomenaliai mandagūs ir linksmi žmonės, ypač buvo David’as…); du kartus aplošiau Ronan Keating muštynėse ant kompo (kaip airis, tai jis visai nemoka pralaimėt); rūpinausi Boyzone apsauga; rūpinausi Eternal merginų apsauga (kodėl jos visos tokios žemaūgės?! Kaip ir, pvz., Madonna? 164 cm. Wtf… Kai kalbiesi, kažkaip nejauku); per koncertą padavinėjau mikrofonus Jon Bon Jovi; rūkiau žolę su Seal ir Skunk Anansie; netyčia per plauką nenugrioviau Chaka Khan (prieš pat jai išeinant į Wembley sceną – po to abu labai juokėmės); uosčiau koksą su Robbie Williams (dabar abu švarūs jau daug, daug metų); guodžiau Diana Ross vadybininką, kai per grand-repeticiją ji tapo visiška “diva-bitch” (o ji gali); pasiunčiau Alannah Miles vadybininką ten, kur jam vieta (ko rezultatas – “Madam” atsisakymas atvykti į Londoną koncertuoti…); filosofavome su režisieriumi Andrėjumi “Andron” Končialovskiu (blevyzgojau, ką jau ten…); teko paduoti ranką Luciano Pavarotti, nulipant nuo scenos Maskvos Raudonojoj Aikštėj (nekaip pasijautė po pasirodymo…); teko padėti VISAI japonų TV filmavimo grupei, kuri su kameromis dvi dienas neatsitraukė nuo jų pop-dievo Yazawa nė per pusmetrį IR per mūsiškio SONGS & VISIONS konco kulminaciją pasiprašė padėti “nueiti” į minios vidurį nufilminti “vaizdelį į sceną” (kur Yazawa, Jon Bon Jovi, Rod Stewart ir Robert Palmer traukia Elvio “Heartbreak Hotel”…) – ką darysi, padėjau.
[Bet Mylimi mano, tik supratimo prašau: 60 000 žmonių minioje, įkaušusioje nuo muzikos, tai nėra taip lengva, kaip norėtųsi…].
Phill Collins man tebeskolingas 8 svarus sterlingų (už jo vadybininkės tris pintas alučio ir vieną taurelę šio-bei-to: va, kokios kainos buvo!); intensyviai diskutavome su legendiniu Mark Fisher – vienu iš garsiausių visų laikų mega-show scenografų – apie dizaino estetiką, specifiką ir technologijas (ir kiekvienąkart būdavau sumaltas į miltus, žinoma: su tuo nuostabiai, smėliškai sausu jo humoro jausmu); per gen. repeticiją sugebėjau į akis pasiųsti po velnių visus U2 ir atsisakiau užkulisinio V.V.I.P. “Access All Areas” paso per POPMART TOUR (Wembley) – nes, matai, buvau LABAI pavargęs.
(Va TOKS mulkis esu. Ir net į tą koncą nenuėjau. Kertat?!?! Wtf...)
Tai čia epopėja glaustai.
Žo. Tuo etapu dirbau, eff me, be gailesčio daug, bet buvo so, so ultra-jumbo-super-cool.
(Išskyrus tą mažytį slaptą baltą kokaino velniuką, su kuriuo po to teko kažkiek pasigalinėti… Tačiau po abipusiai supratingo mudviejų išsiskyrimo, ir iki šiol – anei šniurkšt. Ir net neberūpi. Dabar aš tiesiog paprastas, funkcionalus alkoholikas.)
WHAT, YOU’RE NOT DONE YET?!
More in LT: dirbau kūrybininku reklamos agentūroje ADELL SAATCHI & SAATCHI.
Kai nebesusišnekėjome su naujais bosais, su dvejomis tenykštėmis Super-Kolegėmis tuomsyk įkūrėme nuosavą reklamos agentūrą: SB&G ADVERTISING. Abipusiai pelningai dirbau su tokiais klientais Lietuvoje ir Nelietuvoje, kaip: ALDARIS, APRANGA, AUDIMAS, BALTIC CHEMICALS, BITĖ, CARLSBERG, DOLITA, GUINNESS, HEWLETT-PACKARD, JANSSEN-CILAG, NARBUTAS, NORD/LB, PROCTER & GAMBLE, SAKU, ŠVYTURYS, TOYOTA, URALSKYJ MASTER, VILKMERGĖ, etc., etc., etc.
2003 m. agentūrą “pardaviau” (kabutėse, nes už grašius), ir išėjau dirbti “laisvai samdomu marketingo konsultantu” (nes buvau konkrečiai užknisęs pats save). Tada iš įdomesnių rinkų ties marketingu teko padirbėti Londone, Maskvoje, Prahoje, Osle, Sibire (Urale), Stokholme,Taline…
Režisavau kelis muzikinius ir keletą reklaminių klipų, rašiau scenarijus. Esu surengęs 5-ias asmenines fotografijos parodas. Į kai kurias net žmonių buvo atėję.
Triskart teko keistumas dalyvauti MTV apdovanojimuose EMA (European Music Awards) – iš vidaus. Kur (PAGALIAU!) išgėrėm su Madonna ir Kylie (Minogue). Them bitches… ;)) Nuostabios, tik nesutaria.
Baigiau Londono Kino Akademijoje intensyvų (skaityk: ubagams) kino režisūros kursą. Tuo klausimu kol kas nieko neveikiu. Bet ruošiuosi. Vis ruošiuosi. Kaip nuogas šikt.
Su dviem vaikystės draugais (ir dar vienu ypač gabiu jaunystės draugu) 2005-aisiais pradėjome savo barų, restoranų ir viešbučių versliukus. Vienu metu buvome “ištinę” iki 11-os vietų. Kai kurios finansiškai skaudžiai nuskendo, 8-ios veikia iki šiol (at the time of writing). Kaip dainuoja mylimi AEROSMITH: “Life’s a journey, not a destination…”
Sulaukęs 30-ies, patyliukais išvažiavau dirbti į Provansą (Pietų Prancūzijoje) – rimto restorano profesionalioje virtuvėje. Visą vasarą buvau visišku sumautu pastumdėliu, po to virėju: niekam ten net neprasižiojau, kad namie tuomet jau turėjome gerokai populiarius du barus su nuostabiu maistu ir du puikius restoranus…
Atlaikiau. Daug išmokau. Šita savo avantiūra ypatingai didžiuojuosi.
Dar (meldimais, įtikinėjimais, grąsinimais, skystais kyšiais ir šiūkšlių išnešimu) buvau po dieną ar po savaitę įsiprašęs pas Šefus į patikusių restoranų virtuves: Briuselyje, Ko-Lipe saloje (Tailando prefektūra), Lisabonoje, Madride, Marselyje, Maskvoje, Narbonoje, Neapolyje, Paryžiuje, San Franciske. Bet bus daugiau 🙂
Jeigu rasiu fiskaliai įgalių bendraminčių, planuoju paleisti dar kokius 6-8 naujus versliukus: šie jau būtų visai nesusiję (arba susiję netiesiogiai) su “viešuoju valgymu ir gurkšnojimu”. Idėjų daug. (Na, kad nuobodu nebūtų. Aš nemėgstu, kai nuobodu.)
Tenka didžiulė garbė ir privilegija siekti tikslų kartu su mūsų visų vietų Fenomenaliais Darbuotojais. Amžinas mano respect ir AČIŪ, Chebryte!
Šalia manęs yra Nuostabi Moteris ir mudviejų ne šio pasaulio Dukra. Taip pat yra keletas Tikrų Draugų. Myliu ir jaučiuosi mylimas.
Labai mėgstu važiuoti savo motociklais.
Tebeužburia virtuvė. Ir bet koks geras skonis bet kame. Labai – dizaine; ypač – mene.
Žaviuosi jūra, laivais ir poezija.
Esu beviltiškas tinginys.
Paniškai bijau aukščio.
Per daug valgau ir geriu.
Realiai sureikšminu saldumynus ir SŪRĮ.
Besąlygiškai gerbiu muziką.
Nelabai sveikai daug skaitau.
Va, blog’ą pradėjau rašyti.
Ką aš žinau. Kol kas maždaug tiek.