PARAŠTĖS:
Jurga Naraškevičiūtė
…
Nusirideno lašas
Ant kūno krašto,
Apsikabinom tyliai
Prie šaškių lentos.
Skyrybų bylą
Užrišę už mylios
Sulaukėm šventės
Nepatyrę aistros.
Susivėlę, nustėrę,
Gal per daug išgėrę
Žaidimo nebaigėm –
Tesižino dievai.
Girdėjom klegėjo
Su gandrais išėję
Kilimo raštais
Negimę vaikai.
Jubiliejus
Bordo rožės
Banalybės drožlės
Prasegtos krūtinės
Lietuviškas suktinis
Girtų klounų salto
Kojų išklotinė
Vyrukų vapalionės
Vilioklių dejonės
Skersvėjis prie baro
Vėl durys atsidaro
Naujo vyno skonis
Liejasi aistra
Pasigirsta valsas
Subtilybių falšas
Tualete šėlioja
Nevedusi pora
Rytas išbarstytas
Kepurės po stalais
Pudelio dirželis
Dama su kailiniais
Pilve sopa opa
Gurgia viduriai
Galvoje dudena
Ratais traukiniai
…
Pienių pūkai prilimpa ant mano plaukų –
Vėl menu tavo rankų švelnumą,
Jaučiu stepių vėjo skrydžio šleifą,
Gaivališką tvaiką nuo bizonų bandos.
Eliziejaus laukuos susitinkam gerumo,
Brendam ir stepių smilgos lankstumas
Kutena taškus ant žaizdotos pėdos.
Netikėtai pakvimpa keptais obuoliais,
Tolsta vangus kanopų bilsnojimas…
Orkaitėj – išsiskėtusios anties šėliojimas,
Ledas, troškulys vyno taurėj ir svaigulys
Nuo žiedų dulkių pertekliaus…
…
Kai butelis tąkart nustojo suktis
Išsigandau – reiks vyrą man bučiuot.
Buvau tada kaip stirna – dar liauna
Jo manymu – „prinokusi merga“.
Sutrikus taurę ištiesiau: „dar vyno“!
Vajė, netyčia apsinuogino krūtinė…
Ai, pirmą žingsnį užsimerkus padariau:
Užmyniau skaudžiai kabluku jo koją,
Išliejau visą taurę vyno netyčiom
Ant jo gėlėtų baltinių. Ir kikenu.
Vaikinas keikėsi stačiom, kiti šypsojos,
O aš mąsčiau: „už ką, dangau?“
Pabučiavau. Po to mums gimė trys vaikai.
(Miegojom mes kasdien šiltai).
Klestėjo ūkis, ir žvejyba ėjo,
Burokai augo, ir vaikai. Perkūnas!
Vieną rytą užtikau maniškį
Su kita boba prie tvoros
Apie pasėlius beburkuojant.
Ta kiaulė tiesė lūpas jau link jo, kai aš…
Tuo vyno buteliu išbėgau užsimojus.
Sudeginau namie blynus, išbėgo pienas,
Na, žinote, vaizdai tokie juk ne kas dieną?
Maniau, neleisiu jam bučiuot kitos.
Bet vyras plumpint ėmė šnapsą,
Namus reikėjo pagaliais ramstyt,
Galų gale pabodo jį laukais vaikyt.
Meistrelį kaimo pakviečiau seklyčion,
Vėliau ir durų spyną pakeitėm drauge.
Oi, metų daug praėjo! Tas tiesa…
Esu sena, stora, neinu bažnyčion.
O vyno gero neatsisakyčiau niekada.
…
Depiliuotas kojas uodegomis katės glosto
Pusilges kojines vynioja virtuoziškai ji –
moteris modigliani kvapu. Šakės, nuovargis
po verslo susitikimų, vynų degustacijos,
Prezidento rinkimų… Viliokliškai juda rankos,
pakyla azartas tarsi krepšinio rungtynių metu,
kaip kojotas slenku patalais satino – raudoną lašą
nuo krūties nulaižyti geidžiu. Samanomis
tamsiomis lytėjimas saulašarės medaus gardaus
meta tarp kosmoso erdvių, pakylam dvasios
ubagai už pasaulio ribų, kai riksmas nebylus
suvienija šiapus ir anapus. Elektros iškrova
gražina prie numesto frako, kačių miauksėjimas
primena, kad turim namus. Guliu embriono pozoj
nesulaukdamas ryto, kai moteris – įžeista gulbė –
mane žnaibo negailėdama akrilo nagų.
Nuo geidulių ir šleikštulių simbiozės apstulbęs
sprunku – trenkiu durimis, bėgu laiptais,
automobilio duris rakinu ir smengu į minkštą
limuzino klasės automobilio veliūrą. Atsigavęs
po šoko, išgėręs kavos, vėl ramus bachūras tampu.
Sutvarkau biznio reikalus, paklausau orus ir vėl
skambinu mobiliu savo gulbei modigliani kvapu.