MAŽAS DIDELIS ATRADIMAS:

Kasdienės mūsų sriubos duok mums šiandien…

ALAUS SRIUBA: restoranas “LEIČIAI”, Stiklių g. 4, Vilnius

Jums gali būti puikiai pažįstamas tas jausmas: “Ech, dabar už kokią iš vidaus masažuojančią ir šildančią sriubytę pusę Karbauskio karalystės atiduočiau…”

Nutiko ir man čia anądien tokia turtų perskirstymo nuotaika. Ir kažkokiam nelengvai paaiškinamam lemties pirštui pamojus, atsiradau aš LEIČIUOSE. Supraskime, kad šiaip jau į tokias pseudo-nacionalines vietas užeinu retokai (kažkaip not my cup of tea…), bet šįkart, matyt, pats gyvenimas atvedė. Ir užkliuvo manasis karingo ubago žvilgsnis už jųjų “Alaus sriubos”. Na, galvoju, senokai šios kažkada garsios LT alubarių klasikos nevalgiau – tebūnie tai mano šiandienos “Sriub-Loto” bilietas…

Kaip nustebau (nuoširdžiai), kad laimėjau!!! Pirmiausia džiugino tai, kad ji skaidri (o NE kokia nors tirštai trinta). Tada nuostabus aromatas: žolelės, prieskoniai, svogūnai. Svogūnų daug ir jie čia sukuria tą jaudinantį, tokį iš vidaus guodžiantį saldumą… Sriuba buvo karšta, o ne drungna – mano pasauly tai pagarbos ženklas svečiui. Jautienos juostelės ne “skūpios”, o mažojo piršto diametro, ne tąsios, ne sprangios, o minkštutės ir su skoniu. Pats alus sriuboje groja gal tik kokiu trečiu-ketvirtu smuiku, todėl ji YPAČ miela. Ir tik pabaigoje jaučiamas tas nano-kartumėlis iš apynių ir mielių: labai subtilu ir lengva. Ties kiekvienu šaukštu jaučiau, kaip pasistengta, bet nepersistengta. Su drovia meile ir be išsišokimų. Elegantiška.

Pasivaideno, kad įdėjus kokio įdomiau aštresnio šviežio pipiriuko, su keliomis salierkočių ir imbiero skiedromis, kiniečiai ilsisi… 🙂

ARBA: patiekus NE TIK su juodąja lietuviška duona (kaip dabar, tačiau mano lėkštėje tik pirma riekelė buvo puikiai šviežia, o antroji, deja, jau “pabuvus”…), bet ant tos šviežios duonos dar paskrudinus, tarkim, rūkyto “Medžiotojų” sūrio liežuvėlį… Tada jau ilsisi ir prancūzai 🙂

(Sorry, įsijaučiau…)

Tiesiog: pasiutusiai gera žinoti, kad yra Senamiestyje va tokia štai nuoširdi alaus sriuba, kuria norėtųsi, ne – eff me – REIKIA didžiuotis. Nes laimė yra visai ne lapė, laimė yra sriuba. Alaus sriuba LEIČIUOSE. Ypač, kuomet lietingą 2020-ųjų žiemos popietę iš namų išeini į gyvenimą be kompaso…