LAIŠKAI IŠ KULINARINIO FRONTO:

Requiem buvusiai Nidai

 

Senokai čia nieko nerašiau, kai pažiūri… Sorry. Bet kad laikai tokie. Laikai-Ne-Like’ai. Nėr darbo, nėr jėgų. Atsiranda darbas, dingsta laikas. Ir taip toliau.

 

Vėl Nidoje. Dabar jau su reikalais. Tais, kaip daugelį vasarų. Sezoninis versliukas, panimaješ. Šią paskutinę, šią iškvaišusią, kitokią vasarą.

 

Aha, aha. Mums ši vasara čia iš tiesų paskutinė. Taip, kaip dabar viskas stovi. Rasime tuos keistus 10 mln. EUR rekonstrukcijai – mes statysim. Nerasim – tada, matyt, kažkas kitas. Kažką. Bet kuriuo atveju: nei PLUNKSNOS, nei IN VINO IN NIDA, nei GRÜNWALD kitais metais ČIA nebebus.

 

Tačiau ne tik todėl leisiu sau pastebėti viešai. Manau, kad po 31 vasaros Nidoje (man 44-eri) galiu sau leisti. Apie teisybę. Matau (manau, ne aš vienas), jog Nida verčia naują savo istorijos puslapį. Tik ar jis bus gražus, nežinau. Kartais reikia labai gero virtuvės Šefo, kad “navarotais” nesušiktum patiekalo. Labai norėjau kažką pakilaus ir širdingai gero parašyti, bet nesigauna, nors į šaltibarščius griūk. Tai rašau, kaip gaunasi.

 

Breaking news. Live from Nida.

 

• FAKSUI, prie kurio legendiškumo teko laimė ir linksmumas kažkiek prisidėti, irgi paskutinė vasara. Pardavė. Statys iš naujo. Ir vėl, kaip girdėjau, naktinį barą. How surprising is that. Nupirko runkeliai, statys runkeliai, ir – tikėtina – rinksis runkeliai. Bet “pinigai neturi tautybės” (Chapeau).

 

• Apie pašarines daržoves: runkelių Nidoje vis daugėjo jau kelis sezonus iš eilės, bet ŠIĄ vasarą – pavyzdinis derlius. Ei, aš neinkščiu: geriau šitaip, negu išvis uždaryta. Bet dieve, dieve… Ir logika juk aiški: covidvasaris, londė grįžus neišskridus, kultūringais užsienio sveteliais minia neatskiesta… Tačiau jei man kas būtų pasakęs, kad AŠ Nidoje vokiečių pasiilgsiu?!?! Bet labiausiai – tų mielų ispanų, prancūzų, amerikiečių… Tikrai. O, tikrai.

 

• SENĄ ŽVEJĄ (čia ta gyva legenda, kur prie degalinės, pakeliui i nuogą pliažą) irgi pardavinės – su pačiu Ričardu ir Maira iš širdies pasikalbėjom. Ir jau kitais metais ten bus nežinau kas. Sakė: ai, suprask – pavargom, nebesinori ŠITAIP juodai.. Suprantu. Oi, kaip suprantu.

 

• NERIJĄ, tą vienintelį visos Kuršių nerijos fine dining kokybės bastioną irgi pardavinėja, su visu viešbučiu (kaip man paukštukas praskrisdamas pačiulbėjo). Tik, kiek iš paukštuko cyptelėjimo supratau, už LABAI kiek. Tai dar kurį laiką pardavinės…

 

• Vietiniai ne juokais susinervinę: visi kortelėmis atsiskaitinėja – kaip gyvent reikės?!?! Nu. Nes taip laužoma ilga-ilga-metė vietos tradicija. Cash is king. Ir į kišenę. Per kasą – geriausiu atveju 10% pajamų. Bet kaip gi tu, “mano Lietuva bedale”, juos už pakarpos paimsi? Taigi jie per vasarą turi “užsidirbti” visiems likusiems metams. O žiemos čia atšiaurios… Ir anūkas dar buto Klaipėdoj neturi, ir dukrai naujos mašinos reikia…

 

• Kažkoks mažažinis (bet, tikėtina, godus) genijus jau pernai sugalvojo takelius link paplūdimio akmens skalda nubarstyt, po ja kažkokią akytą plastmasę pakišęs (plastmasė greičiausiai “eko” – aš tiesiog kažko nežinau. Kaip ir jūs.) Tai šiais metais dar besityčiodamas tas mažažinis ir vytelėmis skaldos takelius apvijo! Jūs kaip norit, o aš tai priimu asmeniškai. Basas nepaeini, į sandalus prilenda, batai dulka. Kuo, susimildami, tie senieji-gerieji mediniai takeliai netiko???

 

• Švyturio spindulį užgesino jau pernai (užpernai?). Kaip manoji Užburiančioji taikliai pastebėjo (ei, o ji vietinė!): įrengė ten signalizacijos lemputę :)). Savivalda motyvavo tuo, kad švyturio lizde aplink lempas besisukančių veidrodžių sistema paseno, sugedo, o šiais laikais niekas tokių nebegamina… Tik nežaginkite man proto, linksmieji kaimiečiai. Namų darbus reikia daryti. Google it, for eff sakes. Tai štai šią vasarą prie tos signalizacijos lemputės net ir prieit nelabai pavyksta. Statyba! “Nida tvarkosi.” (Smalsu, su kuo ir už kiek…) Bet ką jau ten – tvarkytis reikia. Ir tvarkytis visi labiausiai mėgsta vasarą. Per patį, patį sezoną. (Ir man nusišikt, kad reikėjo SKUBIAI Europos pinigus įdarbinti, nes atėmę būtų. Tai kur jūs, žuviarūkiai, anksčiau buvot?! Sloppy planning, village people. Sloppy planning.)

 

• Eko-kurortas: atgaivinome oro uostą (nes juk zero carbo imprint); paleidome “Raketą” (nes tie 1,8 tonos dyzelino (į abu galus) į kapitono ašaras ir prakaitą pavirsta – tikrai gi ne į Nemuną ir į marias subėga); turime “Zaria” tipo šūdlaivį, tepalais kraujuojantį, kuris ne tik vandenį, bet ir orą smardina; tuk-tuk’ai dyzeliniai (trečiojo pasaulio atgyvena) tebebyzauja; taksi “pavežėjai” nauji – irgi daugelis su degalais… Tai va. Eko. My ass.

 

• PRIEPLAUKA atsinaujino. Nuostabiai atrestauruotas pastatas, interjeras profesionalus. Neužgožtas dizaino “pasisakymais”, visi pagrindiniai vaidmenys palikti “vaizdams pro langą”. Nuostabu. Rimtai ir iš širdies. Tik… Tie didžiuliai langai apmusiję, vorais apėję ir bala žino kuo nutaškyti. GUINNESS’o bokalas: 5,5 EUR; aptarnavimas: prie baro kažkokia žiopla kvaiša, neišgirdus mano klausimo, pirmą kartą gyvenime mane matydama, sakė: ko TU norėjai?; mano pagrindinis patiekalas – ėrienos kepsneliai ant kauliuko buvo nesuvaryti, valgomi, bet iš klumpių neišmušė: 26 EUR. Visas, turiu omeny VISAS maistas nubarstytas kažkokiomis žaliomis (pistacijų?) dulkėmis. Wtf?

 

Gintarai, mielas, sykiu jau pavyko tau šį Nidos dviejų aukštų deimantą išsinuomoti, tai ir prižiūrėti reikėtų jį kaip deimantą, ne kaip eilinę pinigų malimo mašinėlę… Žuvis genda nuo galvos, žinai. Bet ką aš čia. Tau juk rūpi ne kaip geriau. Tau, manau, rūpi visai kas kita.

 

• Vidury Slėnio (ant Urbo kalno būdami, šitaip mes Nidos centrą švelniai vadiname) prieš porą metų kaip driokstelėjo biurokratijos bomba, taip iki šiol duobė. O kažkada ten buvo toks visai pusėtinas kultūros centras AGILA. Dabar toje uber-duobėje kažkas kažką daro, urbina, aplink tūpčioja, dūsauja, gręžia, keikiasi, vėl gręžia… Po to pečiais trauko. “Tai matai, kaip čia, bl, viskas…” Ir tas “viskas” labai šiuolaikiška: čia ir dabar, VASARĄ.

 

• MAXIMA-motušė atsinaujino. Jau prieš sezoną. Labai laukėme. Kaip vietos tikrojo kultūrinio gyvenimo epicentrui, tai uber-sveikintinas reiškinys. Ypač, kai laukdamas eilėje prie kasų (savitarnos ar vergodarbos), gali pasisveikinti su visais šiuo metu Nidoje esančiais. Ir net linksmų Kalėdų jau gali palinkėti. Nes tikėtina, kad toje pačioje eilėje tų Kalėdų ir sulauksi. Nes godūs uber-genijai taip sugalvojo, kad visus gėrimus suaugusiems iškėlė į antrą aukštą, o visas kitas NE maisto prekes irgi ten pat paliko. Nieko čia tokio, lyg ir. Bet. Tik vienas mažas “bet”: kasų antrame aukšte nebėra! Tai jeigu jums, kaip tėčiui, prireiks savo dukrai nupirkti spalvotų pieštukų ir knygelę beigi (grynai egocentriškais sumetimais) tualetinio popieriaus, ir visa tai kažkokiu nuostabiu gamtos stebuklu atsitiks aplink verygiškai ubagiškas 20:00 val… Su Šv. Kalėdom!

 

(Yra toks žaidimas: MONOPOLY… Na, nieko. Perfrazuojant Hugh Prather, “kur maksima uždaro duris, ten rimi palieka atvirą langą”. Or so i hear.)

 

PS: atsinaujinusioje Nidos maksimkėje yra liftas! Pirkėjams! Sėkmės surasti. O kai rasit, tai (jeigu jūs nebūtinai fotogeniškų išmatavimų, kaip ir aš) – sėkmės į tą liftą su prekių vežimėliu tilpti. Apie viską pagalvota?

 

• ZUIKIO DARŽAS paliktas ramybėje – dar bent šiai vasarai. Tas širdingai džiugina. Nes aną rudenį jau girdėjosi rimti pavojaus varpai. Esu ne kartą sakęs – tokia savotiška komuna yra Nidos dvasios dedamoji. Ir net man, liguistam pirdžiui, ji svarbi. Maisto kokybė irgi džiugina. Ne kulinarinės aukštumos, žinoma, bet užtai sąžiningai, su šypsena. Ten visada su šypsena. Tas labai, labai svarbu. (Tik šią vasarą elementarios švaros galėtų būti daugiau, chebryte. Bet juk pelenines ant stalų išsiplaut – sykiu jau jas turite – tai baisingos fantazijos nereikia, teisybė? Kaip ir vyno taures, grindis bei – karts nuo karto – gal ir galvas… ;))

 

• ICE DUNES ledainė, kavinė ir nano-knygynėlis su drabužėlių ir aksesuarų nano-parduotuvėle – tikra atgaiva. Ramus, skanus, mandagus, rimtai kokybiškas ir tiesiog mielas kūrybingumas. Taip, kaip Nidoje anuomet būdavo. Dar viena šypsenų ir gerumo oazė. Visokiausio amžiaus suaugę jau įvertino. Ramunėlių ledai, anyone? (Nuo-sta-bu. Taškas.)

 

• GRESA, kapitono Sotero nuo nulio Olandijoje statytas laivas irgi dūšią ramina: dar tik pirmas sezonas, ir dar daug jie ten vis derina-gerina, bet TOKIO lygio laivo pasiplaukiojimams po marias Nidoje iki šiol nebuvo. Išbandykit, jei tik čia būsit – ir bariukas pakenčiamai aprūpintas, ir tikrų tikriausia prabanga. Niekur neskubant. Kai daug erdvės. Oriai.

 

• KAŠTONO, ačiū gamtai, neiškrapštė (per tą mažųjų namukų-kioskelių skubųjį griovimo vajų) – sovietyne kažkas kažkada sugalvojo, kad su pamatais reikia statyt. Tas juos ir išgelbėjo… KAŠTONAS juk tikrų tikriausias Nidos papuošalas. Ne pastatukas (nors jis man labai mielas kažkodėl), bet versliukas! KAŠTONAS – su savo požiūriu, koncepcija, išpildymu, nuotaika ir bendru pozityvu yra sonder-klass ir über-cool. Nidos dvasia, kokia turi būti.

 

• VARNA jau pernai į sezono pabaigą išdidžiai pareiškė, kad BO HOUSE iškrapštys ir ŠIĄ vasarą – nagi, tikrai! – sesutės pirmame to centrinio griozdo aukšte irgi jau šeimininkauja… Atseit, pamatėm, kaip reikia daryti, tai dabar mes pačios gudrios. Ką gi, deja, mūsų versliukyje būna ir taip… Asmeniškai man BO HOUSE gaila. Nida prarado nuostabaus stiliuko, puikaus aptarnavimo ir žavingų idėjų vietą. Ir maistas dažniau geras, nei belekoks būdavo, ir kainos žmogiškos, ir originaliai įrengta, su skoniu. Būdavo. Dabar ten? Pusę skusta, pusę lupta. Kaip koks kinietiškas GUCCI knock-off’as: sukirpimas lyg ir tas pats, bet per siūles braška…

 

(O chebrytė su BO HOUSE pasileido Preiloj! Iš pykčio, ar iš reikalo – nežinau, dar nebuvau (būtinai susiruošiu). Tačiau iš patikimų šaltinių girdėjau, kad neblogai. Nesistebiu: ten, atrodo, kažkas žino ką daro. Nors, tiesąpasakius, jie ten ir savo “Fišeriją” po tuo pačiu stogu pakišo, tai nežinau… Pasaulinė praktika rodo, kad 9-iais atvejais iš 10-ies picerija ir kiniečiai; sušiai ir cepelinai; steak-house’as ir vegetarai; opera ir lėlių teatras po vienu stogu ilgai neužsibūna… Na, kaip beatsitiktų – sėkmės, Sėkmės, SĖKMĖS!)

 

• EŠERINĖ, ta Legendų Legenda, jau senai, senai idėjiškai nudžiūvus (ir kaip nepelnytai!) – be vokiečių turistų šią vasarą išvis merdi… Bent jau man taip atrodo. ŠVYTURYS: 5 EUR. Maistas: kaip jau senokai – be fantazijos, be aistros, be žinių. Interjeras: suniokotas vienkiemiško kičo. Bet tu čia susimoki už vaizdą pro langą. Už RIMTĄ vaizdą pro langą.

 

Tai va man ir dėliojasi: senoji Nidos gvardija pavargo (normalu), tų šeimų jaunimui ar tai nelabai įdomu, ar tai žinių trūksta, ar tai šitoks darbas per sunkus atrodo (greičiausiai – viskas viename). Ir tada iš to, anot Mero, “Lietuvos Monako” (oh, please…) “pišas” gaunasi… Bet labai gali būti, kad čia šeimininkams viskas tiesiog all good. Gerai, kaip yra. Ir ko aš čia lygioj vietoj šokinėju? Aspiracijos juk ne sąžinė. Arba tu jų turi, arba ne.

 

Tačiau – jei ateisit į EŠERINĘ, kaip aš ateinu – keptos duonos su česnakais (GRIEŽTAI be jokio ten “sūrio” padažo!) bei alaus bokalui-kitam, pasidarykit sau paslaugą – paprašykit, kad duoną pakeptų a la minute (nors taip geriau nesakykit, gali nesuprast…). Tiesiog gražiai paprašykit, kad ŠVIEŽIAI pakeptų. Skaniai suvalgysit. Pažadu. Su RIMTU vaizdu pro langą.

 

• SOFA DE PANCHO fenomenas – man paslaptis… Už LABAI vidutinį maistą, su tikra, nuoširdžia, aistringai fantastiška ir tuo pačiu tokia paprastai kokybiška, nebrangia Meksika teturintį vien pavadinimų sąskambius, lupti šitokius pinigus?! Įsivaizduojant, kad alus CORONA (tas “barbituratais” praturtintas myžalas) yra autentiškumo viršūnė?!?! Užvis smagiausia, kad SOFOJ nuolat sausakimša. Aš nieko nebesuprantu… Ką gi, jei niekada nebuvote Meksikoje ar bent jau Vakarinėje JAV pakrantėje, ir jums visiems gerai, kaip yra, tai ir man ramu. Beveik.

 

• MAMA SAKĖ PAEIS: kvailesnis brand’o pavadinimas, ko gero, yra tik sushi restoranas “I Hate Sushi” arba “Pakruojo dvaro bravoras ir spirito varykla”. Bet jeigu pastarieji visą savo energiją ir gabumus į turinį sudeda, ir jiems tai NUOSTABIAI pavyksta, tai šičia (MAMOJE…) daug ambicijų, dar daugiau emocijų, ir tikrai daug… triukšmo dėl nieko. All mouth and no trousers. Kaip šiais Nidos Laikais-Ne-Like’ais jau, deja, įprasta. Linkėčiau šiam pradedančiam resto nuoširdumo ir turinio. Forma svarbu, bet ne svarbiausia.

 

• “ŽUVININKYSTĖS TRESTAS” – ar kaip tą klaikią sovietinę griuveną pačiame miestelio centre, tiesiai Savivaldybei prieš langus, vadinti? – tebestovi neliečiama. Privati turčių nuosavybė. Here be dragons. Pavyzdžiui, mus už mūsiškę griuveną (PLUNKSNĄ, iš idėjiškai nuskurdusios Lietuvos Mažarašytojų Sąjungos nuomojamą) tai vietos Šventieji prieš plauką kiekvienais metais šukuoja. Ir baudas išrašinėja. “Visi lygūs, bet vieni lygesni už kitus” (George Orwell)

 

• TIKRAI, TIKRAI GEROS NAUJIENOS: centrinės Nidos bažnyčios (tos su šiaudiniu stogu, triukšmaujančiu varpu ir absurdiškos beskonybės “J. krikšto” paveikslu per visą sieną) kunigo laikrodukas vis dar dievobaimingai auksinis, treningėliai šventai madingi ir atgailaujančiai prabangus automobilis blizga. Kaip ant kryžiaus gerokai senstelėjusio Jėzaus plikė. Hallelujah.

 

(PS: anksčiau ar vėliau, visi susimokame už savo tuštybę. Klausimas – kaip brangiai…)

 

(PPS: žiūriu į tą J&J “paveikslą” bažnyčios interjere ir grynai asmeninio-estetinio pojūčio klausimas (šventvagiškai-begėdiškai) smegenis judina: jeigu čia post-Rafaelinis realizmas, tai bent mastelio/proporcijos/perspektyvos paisykime?; jeigu čia vizijos interpretacija (tarkim, impresionizmas), tai tada kurių galų dvylikos metų, akivaizdu – beviltiškai negabiam – vaikui buvo leista bažnyčios sienas dažais teplioti?! Bet paprasti žmonės mąsto dešimtmečiais, o Vatikanas – šimtmečiais…)

 

• MENO KOLONIJA nuoširdžiai tebestebina ir tebedžiugina. Pavyzdys, KAIP reikia daryti, KĄ reikia daryti ir KO Nidos “dūšiai” labai, Labai, LABAI reikia. Kiaurus metus (o ne pustrečio mėnesio) autonomiškai ir pilnavertiškai funkcionuojanti erdvė! Su aiškia veiklos paskirtimi, koncepcija ir misija. Kaip civilizuotame, KULTŪRINGAME pasaulyje. Bravo.

 

(Apropos: mes iš savo griuvenos sugalvojome padaryti tą patį, tik suaugusiems. Su menine, bet daug, DAUG platesne veiklos amplitude, ir visapusiškos kokybės kartelę kelti iki tarptautiškai aukščiausio lygio – kiaurus metus. Ir už brangiai. Ir visus statybos leidimus iki paskutinio parašo turime. Gal kas investuot pribrendę esat?! 🙂 Aš čia rimtai.)

 

• ĮVAŽIAVIMO MOKESTIS, kaip visi žinome, šią vasarą jau 30 EUR lengvajam automobiliui… Aš už. Labai už! Tik runkelių tas, deja, neatbaido. Todėl siūlau padaryti 100 EUR. Juk ekologinis! Ir išmanusis “eko”-kurortas tiksliai žino, kur už tuos pinigus šitą “ekologiją” nusipirkti…

 

Tai štai: mano silpstančiomis, bet kartais vis dar žydromis akimis, maždaug toks Nidai naujo istorijos puslapio vertimas pavyksta… Su trenksmu, ne mažiau. In memoriam.