Ši erdvė ir šie tekstukai atsirado todėl, kad…

…manau, jog pagaliau galiu sau leisti. Vertinti ir pasisakyti apie maistą, gėrimus, vietas ir šiaip skanų bei nenuobodų gyvenimą:

IŠ MŪŠIO LAUKO, IŠ PRIEKINĖS FRONTO LINIJOS APKASŲ, taip sakant. O svarbiausia, kad su versliuko bendraautoriais ir savo über-nuostabiomis komandomis per šitiek metų ne tik sugebėjome kažką sukurti ir išlaikyti (manyčiau, netgi on the top), bet sugebėjome išgyventi ir didelius pralaimėjimus, fenomenalias nesėkmes ir nusivylimus… Ir atsitiesti. Ei, mūsų peiliai aštrūs, ir mūsų randai – tam įrodymas.

 

Noriu (dažniausiai) pozityviai. Noriu su (hopefully) humoru. Noriu pabandyti padėti atrasti. Noriu kalbėti iš mūsiškių (and this is in no effing way of priority): restoratorių, oteljerių, tiekėjų, virtuvės šefų, virėjų, padavėjų, barmenų – ei, ir indų plovėjų – pozicijų. Nes visą tai ir pats dariau. Ir darau. (OK, indų nebeplaunu (taip jau išeina…), bet tualetus extra-atveju pavalau.) Nes pirmiausiai mes visi DIRBAM. Ir dirbam sunkiai. O jau tik po to šūdą malam…

 

Ir dar. Mane pozityviai užkniso visokie ūmūs Dėdės Ponai, mažarašte ranka viešai drabstantys savo prasčiokišką Slibiną Rudį ant kitų. Arba: “susimokėk – pagirsiu”. Užkniso kažkokios nuo savęs nušvitę Panelytės Painiavytės, viešai “nusimanančios” apie visus pasaulio reikalus, o ypač apie maistą, gėrimus ir restoranus bei viešbučius.

 

Jeigu atrodo, kad gali sau leisti JIE, tai manau, kad tikrai galiu sau leisti aš. Anądien paskaičiavau – ir kaip čia išeina?! Pasirodo, buvau ir/ar esu daugiau/mažiau (bet dažniausiai – daugiau) susijęs jau su 18 skirtingų vietų (barų, restoranų, viešbučių, prekybos). Ir, ko gero, bus dar. Eff me…

 

Na va, pasiteisinau 🙂

 

DĖL SUBJEKTYVUMO: jokia čia paslaptis – tiesiogiai kūrybiškai dalyvauju VISOJE šių vietų veikloje nuo-iki: IN VINO, RENÉ, THE PORTOBELLO (Vilniuje ir Klaipėdoje), EL CLASICO, IN VINO IN NIDA, PLUNKSNA, GRÜNWALD, KITOKIE… (To be continued?)

 

Teko kažkuo prisidėti ir prie tokių garsių vietų, kaip FAKSAS (Nidoje ir Klaipėdoje), Mr. BOND, TRINITY, LA CLÉ kūrimo.

Na, o įkandin “Titaniko” (laivo, deja, NE filmo) nuėjau su tokiomis vietomis, kaip TUVĖ, GOD DOG užkandinė, RENÉ Klaipėdoje ir (žiauriai, ŽIAURIAI skaudžiai) su EX LIBRIS restobaru ir narių klubu (amžiną atilsį, Padre, mielas frangin. Kiek nuotykių kartu apturėta! Aš taip tavęs pasiilgstu, Bičiuli… Visi mes tavęs pasiilgstam. Effing shit, Hombre…)

 

Ergo: kietais mus daro ne tik pergalės. Kietais mus daro ir sugebėjimas atsitiesti po pralaimėjimų.

 

Niekas nesakė, kad bus lengva. Bet niekas nesakė, kad turi būti nuobodu.

 

Ačiū už pasitikėjimą ir palaikymą!

Nuo dūšios,

Kris.