KNYGIUS:

Ursula K. Le Guin

EARTHSEA

The First Four Books

 

Laikausi tos tradicijos, kad jei tik gali skaityti originalo kalba, taip ir reikia elgtis. Tačiau čia man gavosi truputį kitaip. “Žemjūrės burtininką” (“The Wizard Of Earthsea”) perskaičiau dar vėlyvoje paauglystėje. Ir, bent jau mano žiniomis, kitų “Žemjūrės” knygų lietuviškai kol kas kažkodėl nepasirodė…

 

Kuomet kito, taip pat pasaulinio mąsto ir mano taip pat labai mylimo rašytojo Terry Pratchett’o žurnalistai paklausė, ar jis nekompleksuoja, jog rašo mažaverčiame fantasy žanre, jis atrėžė, kad fantasy yra ne tik pilnavertis, bet ir visų svarbiausias, nes pamatinis grožinės literatūros žanras. Tenka sutikti, YPAČ kai paskaitai Le Guin.

 

Keturių pirmų “Žemjūrės” knygų ciklą sudaro pirmoji-garsioji, nuo kurios pasaulio literatūroje (ir kultūroje) prasidėjo tiek daug: “THE WIZARD OF EARTHSEA” (“Žemjūrės burtininkas”) – pirmas leidimas 1968 m.!; visiškai netipinis tęsinys “THE TOMBS OF ATUAN” (“Atuano kapai”); tada “THE FARTHEST SHORE” (“Tolimiausias krantas”) ir pagaliau “TEHANU” (“Tehanu”). Amazon’e įsigijau visas 4-ias viename leidime ir nėriau stačia galva…

Kiek pamenu senąjį lietuvišką “Žemjūrės burtininko” vertimą, jis man nei akies, nei ausies nerėžė (nors jau tada daug skaičiau ir angliškai, bet hey! – interneto tai nebuvo: kur tu tas knygas pirksi?! Ką teta iš Amerikos atsiųsdavo, ką pasiskolindavai pas ką nors, ir viskas…) Tai dabar skaitant originale buvo tikrų tikriausia šventė. Rijau tuos sakinius nelygu gerą vyną. Nors pabaigą puikiai prisiminiau, VISTIEK “baliavojau”. Bendrai autorės tonas labai savitas, grakščiai balansuojantis tarp mito/epo ir pasakos/detektyvo, nesileidžiant į “lengvesnes” formas ir nedarant išlygų kažkokiam įsivaizduojamai “jaunesniam” skaitytojui – Le Guin savo auditoriją traktuoja kaip mąstančias, smalsias, net žingeidžias asmenybes.

 

“Atuano kapai” sužavėjo savo požiūriu į jaunos merginos tapsmą moterimi, į religinių sistemų poveikį jaunam žmogui. Dar man labai patinka, kad Le Guin herojai, būdami burtininkais, drakonų valdovais ir kitokiais “kietais” veikėjais, yra labai pažeidžiami, žmogiški ir tiesiog anti-superherojai. Jie daug dvejoja, knygose paliekama labai daug vietos jų introspektyvai, ji jaudina, nes su ja labai greitai imi tapatintis.

 

“Tolimiausias krantas” – KITOKS kelio, draugystės, mokytojo ir mokinio, išminties paieškų ir atradimo romanas. Jeigu norite – KITOKIŲ nuotykių romanas. Pats neramiausias ir daugiausiai judesio, “veiksmo” (?) turintis iš visų keturių. Vyriška knyga įvairaus amžiaus berniukams. Taip pat “teisingo valdovo” ilgesio motyvas bus labai sąskambus su šiais laikais. Įvairiomis prasmėmis.

 

Ir pagaliau “Tehanu”. Va šito iš Ursulos K. Le Guin nesitikėjau… Buvau priblokštas nuo pat pirmų puslapių iki paskutinio. Gal kažkas jį ir vadina feministiniu romanu, bet mane labiausiai trinktelėjo nuo tos ramybės, pripažįstant galutinį ir niekuo nebeatskiedžiamą  žmogišką žiaurumą – žiaurumą prieš bejėgį vaiką, kaip egzistencinę duotybę. “Taip būna.” Čia, tame mistiniame, tyliame, nesuprantančiame, bet įvykusiame pripažinime ir yra visas stingdantis siaubas. Turint linksmą, sveiką 4-erių metų dukrą, ir skaitant tai, ką skaitai, kai kuriose knygos vietose tekdavo susigūžti iš skausmo… Ir eiti parūkyt, susinervinus. Kai kuriose vietose nenulaikiau ašarų. Ir visos šios įstabios ir tokios įžvalgios knyginės kelionės metu kiekviename puslapyje tiesiog stebėjausi ir žavėjausi moteriška stiprybe, moteriško prado gaivalu, paslaptimi ir elementaria jėga. DIDŽIULE MOTERIŠKA JĖGA.

 

Apie pačią Ursulą K. Le Guin (1929-2018) pasiskaitysit internete – tiek ir tiek tos medžiagos, interviu, paskaitų, literatūros analizių daug, daug visko… Man belieka pacituoti Žemjūrės Archimagą Paukštvanagį-Gedą: “Norint išgirsti, reikia patylėti”. Skaitykit.

 

PENGUIN edition

Pirkau amazon.co.uk