KNYGIUS:

Pierre Lemaitre

IKI PASIMATYMO TEN AUKŠTAI

Iš prancūzų kalbos vertė: Pranas Bieliauskas

 

Atsitiko man įdomiai: gavau dovanų dvi knygas dviejų dienų skirtumu. Pirmąją pradėjau nedelsiant, antrąją įsimečiau Nidon, Naujųjų Metų sutikimo atostogoms. Pirmoji privertė dūsauti ir nervintis – “parašė” ją (kabutėse todėl, kad tikslesnis žodis būtų “atbarškino”) vienas bičiulis, mielas ir linksmas žmogus, kurio kompaniją nuoširdžiai mėgstu. Tik va “rašytojas” jis, švelniai tariant, degtukų dėžutės dydžio… Prisiverčiau perskaityti tą pilstomą brudą a la “trileris” iki pabaigos. Ir vėl dūsavau, nervinausi ir iš nepatiklumo galvą kraipiau. Kaip gi taip?! Tai kas tada yra literatūra ir kas tada rašytojai??? Žinoma, taip tiesiogiai susidūrus su Lietuvos Rašytojų Sąjunga, kaip teko man (ir jau senokai ją vadinu Lietuvos Mažarašytojų Sąjunga), panašių nusistebėjimų kilti neturėtų. Bet kyla, trauk mane devynerios. Kažkada skaičiau Tapino Jr. “Vilko valandą” (pradžioje – smalsumo vedinas, link pabaigos – jau vien geležinės valios padedamas). Smardesnio brudo dar nebuvau į rankas ėmęs. Net apgailėtinas Dan Brown’as į Šekspyrą neša, su šiuo palyginus. Tačiau Tapinas bent kažkokį nevatai “steam punk’ą” pabandė išraityt – tai čia, supraskim, visiška terra incognita Lietuvos plunksnaskrebių žanre. O štai šis bičiulio TRILERIS?!?! My effing ass…

 

Bala nematė. Palikim tą mano bičiulį ir tą jo “projektą” laiko išbandymams. Užverčiau, užbaigęs, liūdnai šyptelėjau ir  – drebančiomis iš abejonės rankomis (tikrai, tikrai!) – atsiverčiau ANTRĄJĄ dovaną.

Ir…

Pūstelėjo gryno literatūros oro gūsis!!! Nuo pirmųjų puslapių. Tuoj pat būtina pagirti ir vertėją: šiais laikais, kai knygos jų vertimo būdu sudirbinėjamos į menkavertes kalbos, stiliaus, šablonų ir kitas pjuvenas, taip miela ir taip pagarbu skaityti tekstą, prie kurio buvo DIRBTA! Išlaikytas ir autoriaus literatūrinis braižas, ir kalba liejasi laisvai, be “kirstukų”, “mažaraščiukų”, stiliaus nesąmonių ir alogizmų. Aukščiausia praba. Mano nuoširdi padėka vertėjui Pranui Bieliauskui.

Ties rašytojo Pierre Lemaitre’o biografija visi kažkodėl mėgsta pabrėžti, jog literatūroje jis debiutavo “palyginti vėlai – tik sulaukęs 55-erių”. Lyg rašytojas būtų prima balerina ir gyvenimiška patirtis jam būtų koks “viršsvoris”… Be to, “Goncourt’us” ne už jaunatvišką išvaizdą dalina. Liaukitės.

Pasakojimas apie Pirmojo Pasaulinio Karo padarinius pavienių žmonių likimams. Pasakojimas apie asmenybės būsenas post-stresinės visuomenės kontekste. Pasakojimas prancūziškas, vietomis sarkastiškas, vietomis poetiškas, bet ne apsimyžėliškai sentimentalus. Užkabina taip, kad mažai nepasirodys. Sergi už herojus, piktiniesi niekšais, mąstai kiek šiais laikais ir vienokių, ir kitokių pažįsti. Drama rezgama meistriškai, neskubant, akivaizdžiai mėgaujantis lengvai koketišku skaitytojo erzinimu, nuolat išlaikant ore klaustuką. Puslapiai verčiasi savaime. Pabaiga nuostabiai verta praleisto laiko.

Knyga, kokių reta. Išgyventa, išjausta, išsėdėta, išrašyta, ištyrinėta, išmąstyta knyga.

Buvo, žinoma, ir šiokių-tokių “daržovių”. Pvz., nelabai supratau, kodėl autorius nusprendė kelis kartus tiesiogiai kreiptis į skaitytoją. Asmeniškai mane šiek tiek suerzino toks įprastos pasakojimo struktūros suardymas, bet čia turbūt jau mano problemos.

Dar nelabai supratau, kam pasakojamai istorijai reikalinga ta maža mergaitė, nes jokio realiai svarbaus vaidmens fabuloje ji kaip ir neatlieka (na, gal išskyrus tą “kaukės” katalizatoriaus amplua). Bet juk maža mergaitė. Tarp dviejų labai skirtingų vyrų. Po klaikaus karo. Paryžiuj. Tai kaip čia be jos?

Pagal knygą pastatytas ganėtinai ryškių spalvų filmas, kurio scenarijaus bendraautorius yra pats rašytojas Pierre Lemaitre’as. Nežinau…

Gal tiesiog pacituosiu jums užrašą garsiąjame Vašingtono knygyne KRAMERBOOKS (& AFTERWORDS): Read it before they spoil it with a movie.

 

Lietuvoje išleido: www.almalittera.lt