GURKŠNIS FOTELYJE:

Šeimos vertybės maro metu (tuoj obelys žydės)

Mėgstat obuolius? Aš tai so-so… Ta prasme, kad nealpstu nuo jų. Man obuolys kur kas įdomesnis kaip filosofinis vaisius, turintis (surprise, surprise) labai intriguojantį semantinį užtaisą. Mene (jau vien amžinasis René Magritte’as kiek reiškia…); maiste (pvz., piene išmirkytos viščiukų kepenėlės, apvoliotos miltuose ir keptos su svogūnais bei karamelizuotais obuoliais – mmmmm…); technologijose (jau senai esu įvairių “Obuolio” pavidalų apologetas ir tuo labai džiaugiuosi); religijoje (žinot tokią veislę – “Rojaus obuoliukai”? Taigi effing nevalgomi! Būtų Adomas buvęs Antanas, tai bent jau būtų Ieva “Antaninio” kandus… O dabar? “Adominiai”, anyone?

 

Tačiau turi obuolys ir ne mažiau intriguojantį savo skystąjį pavidalą suaugusiems. Apie TIKRĄ sidrą (ne tą “limonadinį” marmalą) dar parašysiu, kaip ir apie obuolių šnapsą. Bet dabar – į temą: šeima, maras, fotelis, skonis. Mintys. Pavasarį.

 

CALVADOS GARNIER TRÉS VIEUX 12 ANS

(40% ABV)

 

 

Normandija (Prancūzijos Šiaurėje) garsėja ne tik savo istorija, savo fenomenaliais sūriais (kaip, sakykit, reikėtų gyventi be Camembert, Livarot, Pont l’ Évêque, Brillat-Savarin…); ne tik savo sviestu (nors asmeniškai man lietuviškas – be konkurencijos!); savo pribloškiančio šviežumo ir skonio jūrų gėrybėmis; ne tik savo TIKRU sidru, Claude’u Monet ir dramatiška gamta su terasos vaizdu į Didžiąją Britaniją.

 

Yra Normandijoje dar ir kalvadosas – obuolių brendis. Niekam ne paslaptis, jog konjako patys prancūzai išgeria labai-o-labai nedaug. Absoliučiai didžioji dalis produkcijos (tauriai amatininkiškos ir gudraujančiai masinės) iškeliauja eksportui. Kitaip yra su kalvadosu. Prancūzijoje suvartojama apie 45%, eksportuojama 55%. Dar smagesni skaičiai yra šie: per metus visame pasaulyje (Prancūziją įskaičiuojant) kalvadoso parduodama virš 6 mln. butelių. Konjako – virš 200 mln. butelių (2018 metų duomenys).

 

Tai kai būname Paryžiuje, su Maniške Nepakartojama mudviejų pamėgtame Montmartre’o užpakalio bariukyje-vietiniukyje (jokių turistų, nes reikia žinoti), pas ūsuotą šeimininką už baro visada užsakau “un calva, s’il vous plaît, double”. Jis visada Paryžietiškai supratingai mirkteli akį, įpila daugiau nei prašiau ir visada nežiūrėdamas į akis, abejingai pasako “un petit quelque chose de plus”. Gerbia ir myli jie tą savo kalvadosą.

 

Mano rankoje – taurė su 12 metų ąžuolo vienutėje laikytu skystu gintaru. Užuodžiu lengvą krosnyje džiovinto obuolio dvelksmą (tokius darydavo pro-močiutė Elžbieta, kuri mane užaugino…). Šiltas kelių kitų džiovintų vaisių niuansas (figos? abrikosai?). Burnoje truputėlis riešutų, gal kažkiek karamelės. Poskonis ilgas, maloniai salstelėjęs ir kaitinantis. Bet užvis svarbiausias TAS obuolinis gylis, TA brandi gaiva. Brandi gaiva.

 

Žiūriu štai į 28-erių savo Išsvajotąją Moterį, stirnos grakštumu vaikštančią po šeimos kiemą Nidoje; žiūriu į mūsų 4-erių Neišpasakytąją Dukrą, linksmai strykčiojančią aplink; po to žiūriu į veidrodį. Vasarą tam, švelniai tariant, nekokiam vaizdeliui bus 44-eri. Brandi gaiva…

 

Nicolas Garnier, ant kurio siaurų, bet tvirtų pečių atsigulė šis mažytis, bet rimtas šeimos kalvadoso versliukas, irgi jau ties 40. Cigarus Vilniuje berūkydami ir jo calva begurkšnodami (tiesa, ne šį 12-os, apie kurį rašau, bet tą jo 30-ties (!) “metukų” – o, vaikeli…), nemažai kalbėjomės kaip svarbu yra šeimos tradicijos. Kaip svarbu neužmiršti, kad tavo šeimos kraujas – tavo piliakalnis ir tavo tvirtovė. Kaip svarbu nusipūsti nuo savęs dulkes, YPAČ užsibuvus sumautoje realybėje. Gal kaip tik todėl Nicolas PAGALIAU keičia savo etiketes? (Senai laikas, jeigu ką…) Kaip svarbu iš naujo atrasti tai, kas čia pat, kasdien…

 

Išeini į kiemą, įkvėpi dienos, užuodi artėjantį obelų žydėjimą. Ir jauti pavasario upeliuką gyslose. Ir žilė galvon, kipšas uodegon. Ir eina į naktį tas virusas. Atlaikysim! Protingai. Ramiai. Kantriai. Kartu.

 

Einu apkabinsiu mylimus Uošvius, paskambinsiu Mamai, Tėvui, Močiutėms ir Draugams. Maro metu žodžiuose girdisi širdies plakimas. Obuolys nuo obels…

 

Konjakas pramuša introspektyvai, kalvadosas – outrospektyvai. “Vai, rausvėja jau žandukai, kaip prinokę obuoliukai… Pakalbėkim, Sese, Broli, kol neesame krituoliai.”

 

Tiekėjas Lietuvoje: www.amka.lt

Žiniai: už šį tekstą autoriui niekaip mokama nebuvo

 

NB: norėsit sužinoti šviežių, bet truputį pakaitintų (ei, NE keptų!) austrių receptuką, kurį sukūriau specialiai Nicolas, su jo kalvadosu (va šiuo, 12-os metukų) – rašykit. Mielai paskelbsiu (nors mes jį šiaip ir RENÉ austrių meniu turime – kai veikiame…) Austrių sezonas, vienok, dar visą balandį tęsis – žinoma, jei parduotuvėse bus.

Nicolas įvertino. Apkabindamas. Kai tai dar buvo galima…