GURKŠNIS FOTELYJE:

Iš pamąstymų apie ilgaamžiškumą

Jūra liks. Marios liks. Vėjas visada liks. Didžioji kopa turėtų likti. Nes smėlis irgi visada liks. Dangus, debesys – no problem. MANĘS neliks. Norėtųsi, kad dar labai negreitai, bet juk neliks. Efemerinis laiko vienetas “kažkada” turi baisiai šlykščią savybę – jis būtinai kažkada atsitinka.

Tai ką aš ir sakau: gyvenimas per trumpas į save šūdą kimšt. Geriau skaniai. Išmaniai. But you knew that already. Cituojant mieluosius Pet Shop Boys, “We were never being boring, we were never being bored…” (Velnias, puiki epitafija. Visai kartai.)

 

MATUSALEM GRAN RESERVA 15 SOLERA

(40% ABV)

 

Romas – toks dalykas. Arba tu jį mėgsti, arba eini švilpt. Sėdžiu, va, pusamžio vyriškio sėdėjimu mediniame Nidos “soste” kopos papėdėje, gurkšnoju, galvoju, rašau. Ir matau: tolumoje keleliu eina porelė, pirštų kompasais mano sėdėsenon rodydami. Mąstau sau: na, negali juk toks žmogus su skrybėle, mėgstamą cigarą rūkydamas ir pats sau VIENAS pagirtiną romą gamtoje gurkšnodamas iš taurės, būti blogas. Net blog’ą rašydamas. Nebent, žinoma, jis Hanibalas Lekteris. Nusiraminkit. Bent šiandien. Aš irgi nedirbu.

MATUSALEM ispaniškai pavadintas vieno Biblijos herojaus vardu. Tas pasakų pasakos veikėjas buvo vardu Methuselah – lietuviškai, nevatai, Matūzalis… (Nu. Gerai, kad ne Blevyzgalis). Žodžiu, anot autorių, per daug sporto klubuose nevargdamas ir kitaip nesisveikatindamas, nugyveno bičas 969 metelius. Devynisšimtusšešiasdešimtdevynis. Kas jį per paskutinį gimtadienį kėdėje kilnojo, metraščiai nutyli, bet skaičius, sutikim, jaunatviškas. Šio romo gamintojo istorija taip pat marga kaip spalvinimo knygelė, iš Ispanijos prasidėjusi Kuboje ir nusėdusi Dominikos Respublikoje. Ten jis gaminamas iki šiol.

 

Būtent šis – 15-os metų išlaikymo – egzempliorius savo saldumo ir prieskoningumo santykiu yra pavyzdingai… ramus romas. Iš tų, kurie mielai čiurlena vieni, be jokių miksų. Na, gal su kokiu vieninteliu gabaliuku ledo, jeigu jo turėtum. Tas gilus, bet ne per tirštas, ir visada šiek tiek paslaptingas skonis mano žvilgsnį nuolat kreipia horizonto link. Nėra jis toks “jūreiviškai aštrokas”, kaip, tarkim, Barbadoso MOUNT GAY, Britanijos Mergelių Salų PUSSER’S BRITISH NAVY ar Jamaikos APPLETON ESTATE. Bet nėra ir toks čepsinčiai saldus, kaip Venesuelos DIPLOMATICO, Gvatemalos ZACAPA ar Gujanos EL DORADO. Ir jau tikrai ne taip ryškiai citrusinis, kaip koks Angilos PYRAT XO. Penkiolikos metų MATUSALEM spalva saulėtai rusva, o burnoje jis vaisiškai-ąžuoliškai-riešutiškai-pyraginis. Kaip ir minėjau, tai romas, kurį reikėtų gurkšnoti, o ne miksuoti. Bet jei miksuoti labai norisi, pabandykit dosnesnį lašelį į gerą espresso. Rimtai. O patį sau vieną, vėsioje gamtoje jį labai malonu, prieš nuryjant, šiek tiek “apvolioti” gomuryje, truputį pašildyti iki mylimos moters lūpų temperatūros ir tada mmmmmm… Perfrazuojant Bruce’ą Springsteen’ą, “it takes a rum-headed woman to get a dirty job done.” Ir mintis lenkia svajop, ir prie mėgstamo cigaro – padūmot.

 

Tai tuomsyk ir apie cigarus. Trumpai. Į temą. Informacija pasidalinant. T-sakant.

 

Pirmasis rimtas cigaras man atsitiko visiškai netikėtai, kuomet Kaune vienas bičiulis, grįžęs po buriavimo Dominikoje, pasiūlė paragaut. Šviežio ir originalaus. Kaip šiandien pamenu: MONTECRISTO CLASSIC. Būtent Dominikos MONTECRISTO, ne Kubos. Tokių tikrų cigarų iki tol nebuvau bandęs, ir man įvyko dar vienas skonio nušvitimas. Po to jau mėginau daug rimtos ir įvairių šalių produkcijos, bet nuolat grįždavau prie Dominikos. (Šiaip jau Dominikos cigarai tradiciškai lengvesnio dūmo, nei Kubos (pastarosios renkuosi pačius mažiausius dydžius arba brand’ą CUABA – palyginus, ne taip senai atgaivintą gerokai lengvesnį figurado formos kūrinį, susuktą to paties valstybinio gamintojo, kaip ir Fidelio COHIBA). Tai štai vieną kartą, mano reklamos agentūros laikais, ypač sėkmingai paleidus CARLSBERG alų Lietuvos rinkoje, jo pasaulinė marketingo vadovė padovanojo man 4 vnt. (keturiųvienetų) dėžutę dominikietiškų AVO UVEZIAN. Tuomet nežinojau nei kas čia per gamintojas, nei kiek tie velnio pagaliukai kainuoja… Bet paragavęs, likau su jais visiems laikams. Dabar tai – MANO cigarai. Na ir kas, kad brangu. Na ir kas, kad bet kur negausi, nes gaminami jie, palyginus, nedideliais kiekiais, o jų tabako lapai brandinami ilgai, ilgai, ilgai…

 

Avo Uvezjanas (Avo Uvezian), armėnų kilmės džiazo muzikantas bei cigarų apaštalas, irgi nugyveno margą, nenuobodžią ir ilgą istoriją – pasimirė 2017-aisiais, sulaukęs garbingų devyniasdešimt vienerių. Jau vien legenda, jog būtent jis sukūrė muziką Frank’o Sinatra dainai “Strangers In The Night” ko verta. Ir jųdviejų kūrybinga draugystė su visišku gero gyvenimo apologetu Zino Davidoff’u… Kaip pasakytų pastarasis, “Ah, the good life…” Tai jeigu man atsitinka taip, kad namie, cigarų humidore nebėra AVO CLASSIC arba AVO XO, ir romas baigėsi – laikai, supraskim, ateina neramūs. Bet dar keliolika yra. Ir šiandien aš gurkšnoju ilgai išlaikytą, ramų romą. Traukiu ilgai brandintą, švelnų ir labai išraiškingą dūmą bei kreipiu sentimentalų žvilgsnį į horizontą. Jame plūduriuoja gulbė, statmenai iki pusės panirusi, maisto beieškanti. Primena valstybę: visas grakštumas po vandeniu, o paviršiuj – vien subinė.

 

Yra Vilniaus Senamiestyje toks mielas gero skonio bariukas RHUM ROOM (Vilniaus g. 39). Nueikit, kai galėsit. Jie ten apie romą nejuokauja. Daug papasakos, dar daugiau įpils. Ir apie MATUSALEM GRAN RESERVA 15, ir apie solera – romo maišymo ir brandinimo metodą sužinosite, ir galingą romo pasaulio ilgaamžiškumą bei įvairovę pajausite. Gal ir apie carpe diem pamąstysite.

 

Nenuobodus tai gėrimas – geras romas. Ypač, kai ramus. Kaip ta gulbė mariose.

 

Tiekėjas Lietuvoje: www.bottlery.eu

 

Žiniai: už šį tekstą autoriui niekaip mokama nebuvo