GASTRONAUTO NUOTYKIS:

Pakelkite abi rankas visi, kurie nemėgstat SUSHI…

Ir tas rankas laikydami iškeltas, išeikit.

 

Nes čia bus tiems kurie su manim: sushi yra kaip haiku. Arba kaip seksas. Trumpas, bet dažnai; arba trumpas, bet retai (būna, būna…). Bet būna atvejų, kai atsitinka ilgai. Čia apie tokį. Sushi kaip ilgo džiaugsmo atsitikimą.

 

NARUSHI (Pylimo g. 60, Vilnius):

 

[Lankiausi ir rašiau prieš pat KARANTINĄ – žinau, kad erzina skaityti apie tai, kur tiesiog DABAR negali nueiti… Tai tebūnie čia jums ir man planelis, kur BŪTINAI reikės VĖL apsilankyti, kai šis viruso brudas baigsis… O baigsis. Nes šūdas ilgai neplūduriuoja.]

 

Dar preambulė: yra Lietuvoje sushi vietų, kurios bando kažkuo tapti, bando savo laimę, bando TAVO kantrybę, bando – o, šventoriau – tapti tinkliuku ir greitai great success versliuku… Gal kai kuriems ir pasisekė/pasiseks. Tebūnie. Tik viso to išdava (čia geriausiu atveju) – viskas vie-no-da. Bet kai Lietuvėlėn “suši” ingredientus tiekia du (DU!) vežėjai, ir jų tiekiamos produkcijos skirtumas yra tik centai po kablelio, ko čia maivytis?! Tada vieni taupo ties žuvimi, kiti ties “ikrais”, treti ties krevetėmis ir kitais avokadais. Niekas, žinoma, netaupo ties “filadelfija” ir “krabų lazdelėmis”. Ir ypač ties ryžiais. Nes sugeriamo popieriaus, supraskim, negaila.

 

Tai ką?! Visi tą patį muilą valgom, a-ne?!

 

Ne. Ir jums nesiūlau. SIŪLAU užsukti pas Karolį Narušį, į jo nano-restoraną (suskaičiavau, jog über-pilnu užsėdimu ten 32 subines padėti galima, LABAI susiglaudus… Jau beveik tikra izakaya). Žodžių žaismą su pavarde vietos pavadinime jaučiat, bet ar jaučiat, kad Karoliui ir Ko. užteko sveiko proto, gero skonio ir šviesumo NEpavadinti visko “suši naruši” (o manau, kad pagundų buvo…)

 

Tai čia toliau apie gerą skonį:

 

Užsukome su Maniške Žavingąja 2-dienį, apie 14:20. Mėgstu tokius laikus – kai niekur neskubi, jokių tau “dienos pietų”, ir kai šefui irgi jau nervinė pertraukėlė.

 

Pasitiko mus a la administratorius: elegantiško stoto, raudonplaukis akiniukas. Su vos samanota, raudona sexy barzdele ir juodu švarkeliu, lengvai teatrinėmis manieromis (bet tomis ne garsiai koršunoviškomis, tomis gal labiau ramiai tuminiškomis). Prabilo pusbalsiu, neraiškiai, bet neskiemenavo ir tekstą išmokęs. Mandagumas įtikino, nuoširdumas ne, bet kaip gi tai miela: tokioje degtukų dėžutės dydžio vietoje būti sutiktiems (ei, ir aptarnautiems!) TIKRO maître d’. Bravo Nr. 1.

 

Bravo Nr. 2: informacija apie patiekalus, įteikus meniu, iš maître d’ lūpų buvo super-lakoniška, iš esmės mūsų tik pasiteiravus “ar reikia detalesnio paaiškinimo, ar palikti jus kol kas ramybėje?” Na, galvoju, jei taip ir toliau, Gerbiamasis, tai kitą kartą autografo ant marškinėlių prašysiu.

 

Tuo metu sushi ir kitų reikalų Meistras (lietuviško gymio ir visai nelietuviškai meditatyvios ramybės) už “baro” dirbo savo darbą peiliais, čiuptuvėliais, karamelizatoriumi, ir mes jau kesinomės ragauti…

 

“Maki sushi PHILADELPHIA su deginta lašiša” iš pradžių sukėlė lengvą nerimo tiką, nes buvo tikrai kitokie. Nesulipę, trapiai birūs (bet nesuirę). Tačiau kai burnoje skonio radosi tiek daug, kad net galvoj subraškėjo, visi rūkai išsisklaidė. Ir prima-balerina šiame suktuke buvo lašiša. Sūris “Filadelfija” – tik malonus, lengvas tepaliukas visiems skoniams suvesti, o ne “špaklius” visoms skylėms užkamšyti. Does exactly what it says on the package: su lašiša, tai su LAŠIŠA. Maloniai ir tik koketiškai pasvilinta karamelizatoriumi – na, kad būtų “lygis”. Man buvo.

“Wakame salotos” žadėjo daugiau, nei ištesėjo. Šiaip jau aš mėgstu šias tamsoje ateiviškai-žaliai šviečiančias jūrų dumblių “kramtoškes”, o čia dar ir su šviežiu agurku bei jalapeño padažu… Tik va nei tas agurkas, anei chalapenjo padažas burnoje choru kažkaip nesuokė. Neono ryškumo žaluma ant IKEA žalsvumo tapetinės pliurzytės, kuri skoniui nieko įsimintino ir naujo nesuteikė. Viskas ok, valgoma. Bet garso daug, o kulkos nėr… (Jau buvau bepradedąs svarstyti, gal geriau būtų azijietiškiau, su šviežia citrinžole, šviežiu čiliuku, šlakeliu ryžių acto, lašeliu ponzu ar teriyaki padažo, kukliai atskiesto sake…)

BET TADA jau kaip driokstelėjo, tai driokstelėjo. “Escolar sashimi – su sviestažuve”. Blizgantys žuvies gabaliukai, vos, vos patepti 2-iejų metų brandinimo sojos padažu. Šalia: marinuotas pastarnokas, marinuotas moliūgas ir marinuota lotoso šaknis – viskas in house! Skirtingos daržovės marinuotos skirtinguose prieskoniuose, todėl su kiekvienu žuvies kąsniu susikuria vis kitoks, dramatiškas skonio nuotykis. Galėčiau išsirengti nuogai, visas apsidėlioti šiuo patiekalu ir šypsotis, šypsotis… O dar lėkštėje buvo žinot kas?! Galvojau, kad myžtelsiu iš džiaugsmo – TIKRAS, ŠVIEŽIAI TARKUOTAS wasabi. Dangau! Visa ši laiko tėkmę stabdanti skonių orgija buvo tokia lengva, mandagi, estetiška ir darni, kad norėjosi nusipjauti mažąjį pirštelį ir padovanoti šefui kaip raktų pakabuką. Čia ir dabar. Gerai, kad buvo vėsios sake. Jeigu būtų šalta, o ne vėsi, būčiau dar ir kitus patiekalus užsisakęs. Bet pasilikome kitam kartui. Daugeliui, daugeliui kitų kartų. Domo arigato gozaimasu, Narushi San.

 

Tai va šitaip: apie tokią mažą vietą – tiek daug žodžių. Bet kad kitaip nesigauna. Nueisit – suprasit. Jeigu pateksit…