KRISTOP’as:

O Pizza Mio…

GERIAUSIOS 5 PICERIJOS LIETUVOJE

Sykiu tai vienas iš subjektyviausių top’ų visame pasaulyje (nes mano 🙂 ), reikėtų suprasti, jog VISŲ Lietuvos picerijų aš, žinoma, neaplankiau. Čia įvardinau tas, kuriose buvau ir būnu ne kartą, ir kurias galiu drąsiai rekomenduoti net prie poligrafo prijungtas. Dar svarbu pažymėti, kad čia vertinau tik NE tinklines vietas (todėl sorry, Mylimi Žmonės iš JURGIS & DRAKONAS, labai jus gerbiu ir širdingai mėgstu, bet jūs jau tinklas… Truly wonderfully well done!) (NB: mano gyvenime “tinklas” – tai kai yra daugiau, nei 3 tos pačios koncepcijos ir pavadinimo vietos.)

 

Tai prie reikalo! E vostro ovazione:

 

Numero 5: CASA LA FAMILIA

Gerbiu juos už… vegetariškumą. Niekada negalvojau, kad galėčiau taip parašyti, bet pasirodo va kaip. Smagiausiai, kad jie neišsidirbinėja, o dirba: nuoširdžiai ir suprasdami savo žanrą. Priešingai nei gali pasirodyti tokiems pat mėsos mylėtojams ir rajūnams, kaip aš, picos ten NENUOBODŽIOS! Ir skoningai NE perkrautos ingredientais. Kokybiškais ingredientais. Kai pagalvoji, galėtų kas nors dar atidaryti piceriją, kur būtų vien su jūros produktais… “Una giornata al mare…”

(Beje, chebryte iš “Casa…”, jeigu jau taip labai itališkai norit skambėt, galėtumėt gramatiką pavadinime išsitaisyt 🙂 Nes itališkai “šeima” rašoma visai ne taip, kaip virš jūsų durų…)

(Rūdninkų g. 18, Senamiestis, Vilnius)

 

Numero 4: ZUIKIO DARŽAS

Tuoj viską paaiškinsiu. Picų meniu nedidukas. Picų tešla plonytė ir sąžininga. Ingredientai ant viršaus neperkrauti ir kokybiški. Daroma su daug meilės ir šypsenų. Picos dydis (skersmuo) vienas, kaip ir turi būti: jokių “vaikiškų”, “proseneliškų” ar “patėviškų” bei dar kitaip “šeimyninių”. So what’s not to like! Be to, jiems rūpi, kad rūpėtų ir tau. Ir man rūpi. Ir jų likimas rūpi. Nes Nida be “Zuikio…” būtų jau nebe tokia. Ir čia ne tik todėl, kad pilvuką skaniai pamalonint. Jie natūraliai FAINI. Ir, žinoma, kepa vienareikšmiai geriausią picą visoje Kuršių nerijoje. Punto e basta.

(Pakeliui į Centrinį pliažą, Nida, Kuršių nerija)

 

Numero 3: DON SIMON

Kai Lietuvėlėje dar nebuvo ŠVIEŽIŲ jalapeño pipirų, aš suprasdavau tuos marinuotus, stambiai pjaustytus bėdulius, plūduriuojančius rūgštyje, nelygu Darius ir Girėnas formaldehide. Bet DABAR?! Panašu, kad tokią pačią frustraciją turėjo ir chebrytė iš “Don…”, nes naudoja ŠVIEŽIUS. Ir grybukus moka pakept. Ir tešlikę pasiruošt. Ir pomidorų trynę teisingai suprieskoniuoja. Ir ingredientus ant viršaus deda suprasdami, ką daro. Daug šviežumos, autentikos, pastangų. Respect.

(Kęstučio g. 24, Žvėrynas, Vilnius)

 

Numero 2: UŽUPIO PICERIJA

Na, taip. Legenda. E giustamente così. Neapolietiškiausia pica Lietuvėlėje. Aš jų tešlą vieną, be priedų galiu valgyti. Ir išvis – jeigu jų picos gabalėlį duotų bažnyčioj sekmadieniais per komuniją, aš ten pradėčiau lankytis. Dar man labai patinka, kad šita legendinė Užupio viečikė tokia miniatiūrinė, ir kad gyva picų krosnis čia buvo įrengta viena iš pirmųjų šalyje. Užvis labiausiai patinka, kad ingredientai TIKRI, nuostabūs, suderinti išmaniai, o KOKYBĖ nuolatinė. Ar žiemos pūgos atgintas, ar vasaros debesėlio atkedentas – visada žinai, ką gausi. Jeigu gausi vietos atsisėsti… Picos sumeistrautos dosniai, su širdinga šiluma, iš patirties ir iš peties. Ne tik Lietuva – visas Neapolis ir dalis Sicilijos TURI kuo didžiuotis ties šia nuostabių skonių Užupio “žibaline” su kaminu! “When the moon hits your eye like a big pizza pie, that’s… AMORE!”

Cóme a Napoli 🙂

Ottimo lavoro, Federico!

(Užupio g. 3, Užupis, Vilnius)

 

Ir…

Numero 1: SICILIA

Daug man bemiegių naktų atsitiko, šiame top’e tarp pirmos ir antros vietos berenkant! Juk ir picų, ir picerijų stilius labai skirtingas… Ir vis tik štai taip išsisprendė. Bet (o, tas moteriškiausias iš žodžių!), BET negaliu kitaip. Negaliu. Ir labai svarbu, jog suprastume, kad neturiu nei menkiausio asmeninio intereso Druskininkuose, išskyrus mudviejų su Mylimąja pomėgį į VILNIUS SPA savaitgaliui “pasiponint” nuvažiuot.

Tai žodžiu: juokingiausia, kad ta (antraip, skoningai įrengta ir nuoširdi) vieta su mano tokia mylima ir apkeliauta Sicilija turi tiek pat bendro, kiek aš su Zapyškio lentpjūve. Nieko. [Išsamiau Druskininkų piceriją-restoraną SICILIA aprašysiu “GASTRONAUTO NUOTYKYJE” – jau greitai! Zapyškio lentpjūvės aprašyti, atleiskit, negaliu, nes jos tiesiog… nėra.]

BET. Ta jų pica… Ir man nusišvilpt, kad tešla su elektros prietaisu ploninama; nusišvilpt, kad krosnis elektrinė (what’s wrong with that?); nusišvilpt, kad receptukai tokie a la “vokiškai”-itališki… BET tai ta pica, kuri, kuri… kuri… tokia RAMI, tokia ELEGANTIŠKA, SĄŽININGA ir JAUKI! (Jeigu pica gali būti “jauki”, tai va.) Kai Lietuvėlėje tebuvo vos kelios gyvos picos krosnys, kai visi buvo daug-maž pradedantys ir kai tik nuovokiausi suprato, kad kokybė bus būtinybė-išliekamybė, tada (manding) SICILIA ir nusprendė: kam taisyti nesugedusį daiktą? “Padas” plonytis ir (kaip reta!) iškeptas. IŠKEPTAS: ne perkeptas ar – siaubiake! – pusžalis. Sūrio tiek, kiek reikia. Ingredientai ant viršaus tokie, kad net pamojuot jiems norisi. Rūpestinga bet lengva ranka sukurtas, sexy, svajingas, kvapnus kąsnis kiekvienąkart. Ir kiekvienąkart – toks pats kokybiškai, elementariai džiuginantis. Ačiū, chebryte. Bravo, bravo, bravo!

(M. K. Čiurlionio g. 56, Centras, Druskininkai)

 

Už visus šiuos tekstus autoriui niekaip mokama nebuvo.